To Be Changed

Mane stebina, kai žmonės nenori bičiuliautis. Nė vienas (nu lyg susitarę) neparašys kokios neplanuotos ir nereikalingos žinutės, pavyzdžiui, kad ir „žiūrėk, kokie gražūs debesys“. Cheesy, aišku, bet vistiek smagu būtų. O ir į tuos debesis tikriausiai dėmesį atkreipčiau. Iš kitos pusės, žinau, kodėl būtent man taip niekas nerašo. Nes aš atrašyčiau. Ir neatstočiau. Rašyčiau: aha, tikrai gražūs, vienas į tanką panašus, o tu ką veiki? gal nori susitikti? eitume pasivaikščioti, o kuo tu taip užsiėmęs, nesi tu niekuo užsiėmęs, baik, nu jei nenori, tai taip ir sakyk, ne, tai viskas aišku su tavim, ne, ne, dabar tai aš jau ir nebenoriu, ir taip nebūčiau ėjus. Tada riejuosi, švaistau centus (nes man, girdi, nėra nemokama viskas), galiausiai susinervinu ir pradedu galvoti, kad niekam nepatinku. O paskui pagalvoju, kad negalima taip visko palikti ir reikia taikytis ir parašau kokią nesąmonę: „O kada ryt matiekos konsultacija prasideda?“ Dėl to man ir nerašo niekas. Nebent numerius sumaišo.

Dar mane stebina, kai žmonės nemėgsta liestis. Arba kai vos prisilietus atšoksta. Aš irgi atšokstu, bet tik dėl viešosios nuomonės. Aš gal kokia iškrypėlė, nežinau, bet man labai svarbu, kai mane liečia. Na, kai taip oficialiai ir padoriai, pavyzdžiui, kai per petį paplekšnoja ar ranką paspaužia. Aišku laiku ir vietoj. Iš tikro, tai who am I kidding? Čia, aišku, būtų galima įvairiausių teorijų išvesti, tačiau tik viena akivaizdu – viskas priklauso nuo to, kas per tą nusususį petį plekšnoja.

Senstu. Ką čia senstu, jau esu senė. Kai einu pro mokyklą, rūkantys penktokai, pamatę mane ateinant, puola cigaretes slėpti. Netgi nebejuokinga, kai pagalvoji. Skaitynėjau kažkokios mergaičiukės, kuri gimus 1993 ar 1994, ar kažkas panašaus, blogą ir purčiau galvą, rankom susiėmus. (Dabar jinai, aišku, pamatys šitą įrašą ir užkraus man - ) Keturiolikinė rašo apie tai, kaip visą naktį gėrė, rūkė žolę ir taip toliau ir panašiai, kas iš esmės būtų lyg ir natūralu ir paaiškinama, jei nežinotum kokio amžiaus žmogus visais šitais pasiekimais giriasi. Damn, kai pagalvoju, tai aš tokio amžiaus dar Teletabius žiūrėjau ir mokykloj mokytojai šalia kokį berniuką pasodinus, brėždavau pieštuku brūkšnį per vidurį suolo ir susiraukus šnypšdavau: „kirsk šitą liniją ir mirsi.. nes.. nes tu smirdi!” Gerai, visa tai vyko, kai buvau dešimties, nes keturiolikos aš jau pavydėjau klasės draugėm, kurios jau turėjo pirmąsias simpatijas, o aš dar ne.   

Dar kažkokiam bloge perskaičiau, kad „jei nori turėti laimę vieną valandą – nusnūsk“. Čia gal dėl to, kad jei sugalvotum nesnūsti, o išeiti, pavyzdžiui, pas kokią kaimynę sidro gert, gali taip prisišvęst, kad su kuo nors susiėmus ir visą savaitę susigadinsi?

Neturėčiau apie tai kalbėti, nes esu mergina ir tai yra iš esmės nepriimtina, bet pastaruoju metu daug geriu. Tiksliau, geriu nedaug, bet pasiekti vidutinį girtumo laipsnį man užtenga ištuštinti vieną stiklinę mangų sulčių. Be jokių ten mandresnių priedų. Egzaminai kalti, ne kaip kitaip. Nesinervink.lt (nesinervinu, šiaip užsukau) skaičiau, kad Šiuo Laikotarpiu reikia aplinkiniams nuolatos priminti, koks sunkus dabar man laikas, todėl primenu.

Pati save tampau kaip mažą vaiką: negerk, nemiegok iki pietų, būk paslaptinga ir ori. O po to lyg tas pats maištaujantis vaikas iki išnaktų žiūriu Ally McBeal, kuriu planus apie tai, kaip vieną dieną būsiu stipri nepriklausoma moteris ir košiu pro sukąstus dantis: „velniop. ir neišlaikysiu tos susmirdusios istorijos. susikiškit savo prakeiktą stipendiją subinėn. nereikia man jūsų, nusmurgę bernai. nereikia man nieko. nes aš moteris. Moteris.

Prasėdėjau pusę dienos konsultacijoj. Pro atvirą langą spigino įkaitusi diena, o aš jaučiausi esanti viena didelė klijų bala. Lėtai lašėdama nuo suolo ir palikdama riebias dėmes ant grindų, klausiausi už nugaros plepančių mergiščių. Viena vasarą dirbs kažkur prie jūros, kita KristiAnoj, kiek supratau, dar kita į užsienį braškių skinti lėks (banalybė.. I mean, PLEASE, braškės)  Ir staiga pasijutau visiška nevykėlė. Jau gerą pusmetį tiesiog virpu, kaip noriu, kad greičiau ateitų paskutinis egzaminas ir nebesvarbu kiek ten tų procentų bus, 2 ar 60, greičiau tik lyg degančius skudurus nusiplėšiu tą prakeiktą, nepertaukiamą ruošimąsi vis naujam ir naujam ir naujam atsiskaitymui ir galėsiu visą dieną sportuoti ir skaityti, skaityti ir sportuoti ir taip ištisus du mėnesius (sportuoti tai aš nemėgstu, bet kažkur giliausiuose mano asmenybės  kloduose tūno paslėpta sadizmo sėkliukė, todėl sporuoju ir viskas, o skaityti tai noriu labai, net sąrašą Books That Must Be Read turiu). O čia žmonės apie kažkokį darbą kalba.. Aš, matyt, ne be reikalo esu išlepintas vienturtis vaikas. O gal, kaip ten žmonės sako, prioritetai mano kitokie. Nors kokie čia prioritetai, jei esu paprasčiausia klijų bala, visą konsultacijos laiką lašanti nuo suolo.

Kamuoja mane mokykla. Iš pradžių planavau nuslėpti faktą, kad mokausi 12 klasėj, bet paskui pagalvojau, kad ir taip aišku, jog 18 metų negaliu būti kokia komersantė (nu tipo businesswoman) ar panašiai. Iš esmės negaliu burbėti, patinka man ten viskas. Na, bendraklasiai ir taip toliau. Bernai pas mus gražūs, o ir panelės į plaukus nekimba. Bernai tai, turiu pabrėžti, tikrai neblogi. Ypač vienas. Žiūriu akis išpūtusi ir galvoju: „išsirink mane iš visų“. Skęstu jo akių žydrynėje ir galvoju, kad taip, o Dieve, dar yra vyrų, dar yra riterių, ilgais plonais pirštais ir skruostais, kuriuose šypsantis atsiranda tokios gilios, gilios duobutės, kol tas riteris, tas Vyras nepraveria burnos. Tada susinervinu ir sakau: „gerai, sukis, praėjo šiandienos meilės minutė. Atsisuk rytoj“. Teks kito princo laukti. O šitas, velnias, labai gražus buvo.

Dar girdėjau, kad kaimynas vedė. Fiktyviai ar kažkas panašaus. Kiek supratau, reikalas susijęs su žalia korta ir panašiais dalykėliais. Gaila, kai pagalvoji. Nelabai jis man patiko, bet kai kas nors veda visą laik kažkaip liūdna ir graudu pasidaro. Dar vienas Vyras išbrauktas iš potencialių kandidatų sąrašo. Aišku, yra galimybė, kad išsiskirs, bet čia jau daug terliotis reikės, neapsimoka. Ir šiaip, nelabai žinau, ko pavydžiu labiau: kaimyno ir tos žalios kortos.  

Išvarginta tokių meilės kančių, nusprandžiau pasilepinti: nusipirkau Fitness. Na, dripsniai tokie, mergiotės tikrai žino. Ir not for the sake of diet. Šiaip, patinka man. Be to kažkur skaičiau, kad šiais laikais vaikai negauna pakankamai kieto maisto ir dantys nesiformuoja ar panašiai, o man mano dantys labai svarbūs, tai galvoju pagriaušiu dėl viso pikto.

Dar parsisiunčiau visą Ally McBeal season 1. Juokėsi visi iš manęs, bet aš nusprendžiau mokytis būti Moterimi. Na, ta, kuriai nieko nereikia ir kuri baisiai savarankiška ir panašiai. Keista, kai pagalvoji. Visada maniau, kad mergiščios buvo išrastos tam, kad būtų gležnos ir naivios, o vyrai lyg ir turėtų atlikti gyvnėjų vaidmenį. Aš savo darbą labai atsakingai dirbu: apsimetu naivesne nei iš tikro esu, karts nuo karto pakrizenu ir apsimetu baisiai pažeidžiama, bet tie gelbėtojai kaip ir nesirodo. Tai lyg ir išeina taip, kad pati turiu ir krizenti ir nuo kvailų bernų gintis. Todėl prisiskaičiau Barauskaitės ir nusprendžiau būti Kieta.

Ir dar rytoj į Orlovą pažiūrėt važiuosiu.

Atėjau čia dėl to, kad pavydžiu. Kevjumbai, Rikutei, mental, kažkada dar ir Rhi bei boredui* pavydėjau. Ir dar daug kam pavydžiu. Žinau, yra žmonių, kurie vakare prieš atsijungdami svajoja apie įvairiausius negerus dalykus, na, žinot apie kokius NEGERUS dalykus, o aš kartais pasvajoju apie tai, kaip susistatau visus tuos, kuriem pavydžiu į eilę ir - kaip čia meniškiau parašius, kad neatrodyčiau lyg maniakė - na, ir įsivaizduojamu dalgiu nukertu visiem galvas. Pirmiausia, turėčiau pridurti, kad tie, kuriuos išvardyjau pirmose dvejose eilutėse mano eilėje nestovi. O antra, tai mano fantazijos gražios. Nukirstos galvos nenukrenta ant žemės ir kraujas neteka. Iš tikrųjų tai nežinau, kas įvyksta tuo dalgiu užsimojus, bet pavydas kaip mat išnyksta. Nors iš esmės pavydas – geras reikalas. Net ir patį didžiausią slunkių išjudina daryti darbus, nesvarbu geri jie ar ne. O mane, va, tas pavydas atginė čia.

Iš kart prisipažinsiu: tikriausiai čia ilgai neužsibūsiu. Žinau gi kaip bus: niekas neskaitys, nekomentuos, o dar neduokdie, kad kokį blogą komentarą paliks - supyksiu ir išeisiu. Problema ta, kad baisiai jau mėgstu dėmesį. Mėgstu, kai mane giria, liaupsina, popina, vertina. O kai niekas taip nedaro, paimu ir suypkstu. Ir dar pavydžiu tiem, kurie tą dėmesį iš manęs vagia. Tada statau visus į eilę ir galandu dalgį.

O kita problema ta, kad aš visada kalbu tik mirtiną tiesą ir visus mano žodžius reikia suprasti… na… pažodžiui. Normalus žmogus ir taip susivoktų, bet ne, mano žodžiai, mayt, kažkokie kitokie, nes vos tik ką nors rimto surezgu, na pavyzdžiui sakau: „Veskit mane kas nors arba supyksiu“, visi juokiasi, raitosi, springsta ir netiki. O paskui, kai taip ir padarau, kaip sakiusi, ateina akis išpūtę ir nustebę žiūri, ko aš jų mergiotėms galvas įsivaizduojamu dalgiu nuridenau.

Nustosiu rašyt, nes kažkur skaičiau, kad žmogus neturi kantrybės ilgai į vazduoklį žiūrėt, o aš nenoriu susipykti jau pačią pirmą dieną. Galėčiau dar, aišku, papasakoti kaip man šiandien sekėsi ir panašiai, nes kaip suprantu tam blogas ir reikalingas, bet be savo bergždžių fantazijų objekto (when I watch you wanna do you right where you‘re standing) ir be Say Anything klipo (žr. ankstesnius skliaustus) nieko daugiau ir nemačiau.

Nice to meet you ir Have a nice day.

*vardai išgalvoti, ir gink Dieve, tokie žmonės niekada neegzistavo.